Pagundų miškas

Malkavian kunas dingo jy palietus blyksniui

Milžiniškas sprogimas. Žemėje buvo milžiniškas krateris. 17 sklandė ore žiūrėdamas žemyn

*Rosaleen nuo sprogimo skrenda kelis metrus i sona*
-Pfff krateris.
*Rosaleen paziuri i krateri ir jis apsitraukia ledu,lava jame pavirsta akmeniu*

I 17 nuleke lygiai toks pat spindulys kurio buvo tapes malkis

(( mhm yeah right man krateris ra ugnikalnis <.< if u blond and u know it clap your hands *clap* *clap*))

Sudėjęs rankas norėjo atmušti bet spinduliui atsitrenkus suprato kad nepavyks. Spinduly jį dideliu greičiu stūmė į kosmosą link saulės

-Bitute pilkoji kur tu medu nesioji ..-Dainavo spindulys stumdamas 17

rėžėsi į saulę ir iš lėto sudegė

*Rosaleen syptelejo*
-Pabaiga.

Spindulys nuskriejo atgal ir atvirtes malkiu atsireme i medi

-Na tai iki.
*Isbega*

-Isgelbeji o nuo tawes bega...-suprunkste taipat dinges

[[Sry už uždelsimą išėjęs buvau ;D]]

Po šio klausimo jis abstulbo. Kiek pamąstė.
- O tai.. Kur aš išvis esu dabar?- po ilgokos pertraukos atsakė.

~nusisypsojo~
-turejau galvoje tavo ankstesni gyvenima...bet nesvarbu.o tau cia patinka?

Apsidairė vis dar nepraradęs nuostabos.
- Tai kur aš išvis esu? Galvojau, kažkaip atsidūriau kažkokiam miške, o pasirodo visai kitur?-po to kiek aprimo,- Na tai.. Gerai. Pabėgau iš seno gyvenimo. Nepatiko man jis. O čia.. Keistai svetinga.

-Ir kaip tu tai padarei?
~nusisypsojo~
-pavyzdziui man netgi teko teko numirti kad patekciau cia

- Am bėgau.. Ir įbėgau kažkur. O po to atsidūriau čia. Netgi pats nelabai ką nors supratau,-pasitrynė pakaušį.

~nusijuoke~
-suprantu

Atėjo či ir žaibiškai įsliuogė į medį.
Sėdėdama medyje ir nuobodžiaudma atsirėmė galva į kamieną.

Nusišypsojo,
- Nu bent aš tai nieko nesuprantu,- nusijuokė.

Dar vis sėdėdama medyje ir kankindama vabalėlius žvilgsniu ėmė baisiai nuobodžiauti. Staiga ka-kur tame pačiame medyje išgirdo krebždant voveraitę. Galiausiai ji jai jau atsibodo. ji užsilipo aukšęiau ir paėmusi voverytę už kaklo be jokio gailesčio dabaigė. Visiškai rami vėl atsisėdo ant šakos.

Visiškai nieko enorėdama iš nuobodulio ėmė dainuoti. Tyla net pati nesuprato, paveikė tai aplinkinius,ar ne.

-ilgainiui priprasi ir viska suprasi
~paeme ji uz rankos~

- Gaal,-nutęsė ir apsidairė.

- Gerai aš einu jau,- šyptelėjo, apibrėžė ratą ranką ir atsivėrė akinančiai ryškus apskritimas. Įnėrė į jį. Aplinkui viskas sulėtėjo, pasidarė nespalvota. Niekad jo nematė, bet jis visus. Lėtai eidamas nutipeno būdamas tarp realybės ir laiko.