Miesto parkas :}

Connoras nusijuoke is vaizdo

-Jei manau,kad aš nebelaukiu atsakymo - klysti!

Connoras priverte Meow atsistoti ir atsisesti jam ant keliu
-gera uzuomina?-paklause

-Ne,-debiliška veido išraiška pažvelgė į jį.

Connoras bejegiskai atsiduso suprates kad siai merginai sunku orentuotis tada palinko prie jos ir pabuciavo.

-Ok,that wuz strange,-sumurmėjo ir nesuprasdama pažvelgė į vaikiną.

Stebi padarus , vėliau gerokai gurkšteli savo vodkės ir apsnudus pažiūri į vilkę, ta savo ruožtu apseilėja jai ranką

Connoras nesuprates ka ji turejo omeni isistebejo i mergina

-Kokia proga pa davei?-pavartė akis.

-O tam reikia progos?-paklause

-Tai tu eini ir visus bučiuoji gatvėse?-keistai pažvelgė.

-Visu pirma tikrai to nedarau o visa antra cia parkas-syptelejo

Pamates kad Meow uzmigo Connoras pagulde ja ant suoliuko ir dingo is parko

Meow eilinį syk pabudo apsiklojusi laikraščiais ir su
buteliu pašonėje.
-Reikia mesti šitą įprotį,-atsiduso ir šiaip ne taip at-
sikėlusi,užbaigė gerimą ir nulervojo siūbuodama to-
lyn kažkur taip vat.

Vel atsiduria nezinomoje vietoje ir atsiseda ant suoliuko.

Galiausiai atsistoja ir iseina

Šilta ir gaivi vasaros diena miesto parke prie krūmų. Adacic buvo kovotojas iš prigimties. Dantimis ir nagais jis vaikė balandžius kad šie nevalgytų jo taip ilgai rinktos duonos gabalų. Balandžiai buvo apsupę jį nelyginant pulkas uodų prakaituotą vasaros dieną. "Įkyrus niekšeliai" - nusikrenkštė sau Adacic ilgesingai veizėdamas į šalimais gulintį akmenį - "aš juos dar pamokysiu.." Adacic užsimojo savo ugninguoju karo akmeniu ir nustatęs rūsčią Heraklio miną vienu šlovingu mostu įveikė priešą. Savo žygdarbį pamatęs herojus sunerimo. Jo kumščiai susigniaužė iš nevilties ir jis nunarino galvą kankinamas sąžinės priekaištų."Aplinkos teršti negalima" - griežtai pasakė sau Heraklėlis ir užsitepė nabago balandžio žarnyną sau ant batono. Vos tik Adacic spėjo taip elegantiškai atsipirkti sąžinės ramybę, iš už gretimo krūmo iškilo nauja problema - tai buvo sportiškai apsirengęs, stumbrą primenančio veido tipelis. Jo vešli barzda ir neapibrėžiamos formos ševeliūra bylojo apie tipelio nebuvimą sistemos vergu. Iš tolo buvo galima pajusti tą sodrų, prisirpusį tikros rugių degtinės aromatą susiliejusį su jaudulingu kūniškųjų išskyrų tonu persipinančiais į iš koto verčiančią kvapų simfoniją, nelyginant Šopeno preliudas gaivų pavasario rytą. Atsvirduliavęs ligi Adacic, sėdinčio it statula tarp balandžių su buterbrodais rankose, bomželis ėmė jį kalbinti:
- Labu dienu, bičiūli - jo šypsena bylojo viena, tačiau swastika išskalptuota jam ant tarpuakio ką kita - nū tai kai sekas? A pavaišinsie, a?
- Bene atvykote iš Žemaitijos kolega? - paklausė Adacic ir aristokratiškai patiesęs ant servetelės balandžio sumuštinėlį ištiesė jį draugui.
- Nu nie, nie, čia tik šep, stiliūką varau, aš gi Vilnėtc kap tūr būt. - šelmiška šypsenėlė užsidegė jo miškingam įraudusiame veide ir tipelis prisislinko arčiau Adacic veido, taip arti, kad net nosį užgulė - many, žinai, net myl mergaic iš Vylnaus. A gražy, a gražy... A myl, a myl, net nemuš aš kad myl. A jaun dar, kumeila gera kap reikalas. Ale tik akys ne toj viec.
- O kurioje jos akys vietoje? - šiek tiek suintriguotas Adacic nepatikliai nužvelgė draugą
- Nu žiūr, kaip pasakyc... mana močiūt, protinga boba,jau amžiantelsyn sakydav - nemesk tu Petrai tą kūdik an sienas, a tai kreivs žvylgsnys būs. Ir aš nemuš, nemuš.. A ją kiba muš, mušo bliat babajai nes akys nė kairan nė dešinan... - draugas liūdnai pasikrapštė šunvotę ir jo auksinėje panagėje užstrigo dalis jos išskyrų.
- Na nesisielok, drauguži. Smulkius negerumus visada pataiso alkoholis, ar ne? - Adacic užjaučiamai patapšnojo per stuomeningus pečius - matau jūs dar nepalietėte savo sumuštinio..?
Vešlusis draugas žvilgsniu nurengė šviežios balandienos gardumyną ir godžiai sučepsėjęs nukando pusę riekės vienu kąsniu.
- Fūūū, blet, šūdų nevalgau, a tu kiba juokauj? - ir žaibo greičiu išspjovė gabalėlį iš savo platesnės nei Atlanto vandenynas burnos. Draugas atsistojo ir piktas kaip dėdulė Perkūnas ėmė spjaudytis virtine keiksmažodžių. Jam besiaudrinant iš nosies iššoko snarglys ir grakščiai tarsi žalias pievų žiogutis įšoko Adacic į plaukus. Adacic stebėjo tolstančią įspūdingą benamio draugo figūrą ir pagalvojo, kad nušviestas saulės jis primena senovės graikų didvyrius.